Kas pelningiau – investavimas į paskolas žmonėms ar aukšto pajamingumo obligacijas?
E. Remeikis apie investavimą į obligacijas ir žmonių paskolas
Investuojant svarbu ne tik pasirinkti investavimo strategiją, tačiau ir pačią investavimo formą. Šį kartą palyginsiu, kuo skiriasi investavimas į paskolas žmonėms per tarpusavio skolinimo platformas nuo investavimo į aukšto pajamingumo obligacijas, kurių šiokia tokia pasiūla egzistuoja ir Baltijos šalių rinkoje. Taip pat pateiksiu detalesnę informaciją apie tai, kuris iš investavimo instrumentų šiuo metu generuoja didesnę investicinę grąžą, yra mažiau rizikingas ir kuo skiriasi.
Obligacijos Baltijos šalių rinkoje Aukšto pajamingumo įmonių obligacijos – dažniausiai įmonių obligacijos, kurių investicinis reitingas yra žemas arba reitingo agentūrų visai nesuteiktas. Aukštas pajamingumas visada tiesiogiai siejasi su aukšta rizika, todėl obligacijų emitentai, siekdami pasiskolinti kuo pigiau, priversti siūlyti užstatą už išleidžiamą obligacijų emisiją arba turėti stiprų balansą. Pigiau pasiskolinti įmonė gali ir siūlydama trumpo laikotarpio obligacijų emisiją, pvz.: 2–3 metams, nes kuo trumpesnis laikotarpis tuo mažesnė neišpirkimo rizika. Baltijos šalių rinkoje šiuo metu yra išleistos šių įmonių obligacijos: AB „BnP Finance“ dviejų metų trukmės obligacijos, kurių metinės palūkanos – 7,5 %, 10 metų trukmės „Agro Credit Latvia“ obligacijos su 7 % palūkanomis, 2 metų trukmės AB „Baltic Mill“ su 4,5 % palūkanomis, 3 metų trukmės „Mainor Ülemiste A“ su 7 % palūkanomis, 5 metų trukmės SIA „ExpressCredit“ su 14 % palūkanomis. Taip pat yra dar kelių dešimčių emitentų obligacijos, kurių palūkanos svyruoja tarp 4 % ir 15 %, о išpirkimo laikotarpis siekia nuo 2 iki 7 metų.
Investavimo laikotarpis
Aukšto pajamingumo obligacijos, su retomis išimtimis, išleidžiamos nuo 2 iki 7 metų laikotarpiui, tuo tarpu vartojimo kreditai per tarpusavio skolinimo platformas suteikiami nuo 3 mėnesių iki 5 metų. Trumpesnis laikotarpis reiškia mažesnę investavimo riziką ir mažesnes palūkanas, tačiau investuotojams dažnai tampa privalumu. Jie nelinkę įšaldyti lėšų ilgam laikotarpiui, nes visada egzistuoja tikimybė, kad šių lėšų prireiks pelningam projektui. Taigi šiuo aspektu laimi investicijos į vartojimo kreditus. Nesant užtikrintumui, kad lėšų neprireiks per artimiausius porą metų, yra didelė tikimybė ir galimybė tarpusavio skolinimo platformoje investuoti į 1 ar 2 metų paskolas. Tokiam laikotarpiui surasti obligacijas būtų daug sudėtingiau arba tektų investuoti į obligacijų fondus, iš kurių tikėtina mažesnė grąža dėl taikomų įėjimo ir valdymo mokesčių.
Kitas svarbus aspektas yra investuotų lėšų grąžinimo investuotojui periodiškumas, t. y., kada investuotojas atgauna investuotą sumą. Iš praktikos žinau, jog absoliuti dauguma obligacijų emisijų yra išperkama laikotarpio pabaigoje. Atkarpos palūkanos už obligacijas investuotojams nustatomos obligacijų prospekte ir mokamos: kas tris mėnesius, pusę metų ar metus. Tuo tarpu už vartojamąsias paskolas investuotojai paskolos dalį anuiteto skaičiavimo būdu atgauna kas mėnesį kartu su palūkanomis. Greičiau atgauta kredito dalis mažina nemokumo riziką, nes paskolą grąžinant kas mėnesį tikimybė neatgauti visos investuotos sumos yra ženkliai mažesnė. Taip pat kas mėnesį gaunant palūkanas, jas galima greičiau reinvestuoti ir tokiu periodiškumu išmokamos palūkanos generuoja papildomą investicijų grąžą lyginant su palūkanomis, kurios išmokamos obligacijų atveju.
Likvidumas
Tarpusavio skolinimo platformose egzistuoja taip vadinama „antrinė paskolų rinka“, kurioje su minimalia nuolaida ar premija per mėnesį galima parduoti savo investicijas. Aukšto pajamingumo obligacijų atveju dėl likvidumo trūkumo taip greitai parduoti obligacijų gali ir nepavykti arba tektų siūlyti didesnę nuolaidą. Kai kurių emitentų obligacijų emisijos yra visai neparduodamos antrinėje rinkoje. Norint būti tikram, kad prireikus lėšų pavyks jas atgauti iš obligacijų krepšelio, reikia apie tai galvoti iš anksto ir kruopščiai atsirinkti tas obligacijas, kuriomis antrinė prekyba, tikėtina, vyks pakankamai aktyviai. Kadangi Baltijos šalyse tokių obligacijų nėra pakankamo pasirinkimo, tai šiuo aspektu palankiau rinktis investavimą į vartojimo paskolas.
Palūkanos
Aukšto pajamingumo obligacijų palūkanos Baltijos šalyse dažniausiai svyruoja tarp 4 ir 15 %, o vidurkis siekia 7–8%. Tuo tarpu vidutinės vartojimo kreditų palūkanos šiuo metu yra apie 22 %, o jų intervalas dažniausiai siekia 10–30 %.
Atranka ir diversifikavimas
Šiuo aspektu be didelių diskusijų galima sutikti, kad pasirinkimas investuoti į fizinių asmenų vartojimo paskolas yra daug didesnis nei į įmonių obligacijas. Labai svarbus tampa diversifikavimas. Investavus tik į 10 paskolų ar obligacijų emitentų ir vienam tapus nemokiu – liekama be pelno, o gal net patiriamas nuostolis. Diversifikavimo paslapčių moko visi investavimo vadovėliai, todėl investuojant į šias finansines priemones, mano manymu, reikėtų pasirinkti bent 100 skirtingų vartojimo paskolų ar obligacijų emitentų. Pasirinkti tiek obligacijų emitentų, norint investuoti į jų emisijas tiesiogiai, bus praktiškai neįmanoma, nes reikia ne tik juos surasti, bet dar ir įsigilinti į obligacijų emitentus ir jų emisijų prospektus. Tokiu atveju būsime priversti investuoti į obligacijų fondus. Bėda ta, kad jiems reikės mokėti įėjimo ir / arba valdymo mokestį, todėl tai ženkliai sumažins investicinę grąžą. Investuojant į vartojimo paskolas per tarpusavio skolinimo platformas ir pačiam nustatant automatinius investavimo kriterijus, galima per keletą savaičių investuoti į 100 vartojimo paskolų, sugaištant šiam procesui tik kelias valandas.
Investavimo rizika
Atsakant į klausimą, kas rizikingiau – investavimas į įmonių obligacijų emisijos ar fizinių asmenų vartojimo paskolas, galima panagrinėti istorinius duomenis. T. y., kokia dalis aukšto pajamingumo emitentų susidūrė su nemokumo rizika ir kokia nemokių dalis nuo vartojimo paskolų yra rinkoje. Kitų šalių istoriniai duomenys (pvz., Anglijos, kur tarpusavio skolinimas egzistuoja jau daugiau kaip 10 metų) tarpusavio skolinimo platformose rodo, kad apie 3 % vartojimo paskolų gavėjų susiduria su nemokumo rizika. Tuo tarpu pagal Lietuvoje jau sukauptus tarpusavio platformų duomenis tikėtina, kad su nemokumu susidurs apie 7 % vartojimo paskolų gavėjų, nors šalies kredito įstaigose šis rodiklis istoriškai siekia apie 3–4 %. Aukšto pajamingumo obligacijų Europos įmonių emitentai, remiantis „S&P Global Fixed Income Research“ duomenimis, su nemokumo rizika susiduria 3,5–4 iš 100 atvejų. Visgi obligacijų emitento ar vartojimo paskolos gavėjo nemokumas, kuris pasireiškia nesugebėjimu laiku vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, dar neparodo, kokius nuostolius patiria investuotojas. Dalis paskolos gavėjų ir emitentų finansinius įsipareigojimus įvykdo vėliau per priverstinį įsiskolinimo išieškojimą, restruktūrizuojant emitentą arba sutarus su investuotojais dėl naujo išpirkimo termino. Nors tikslių duomenų nepavyko surasti, bet įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad iš laiku neišpirktų obligacijų emisijų apie 46 % pavyksta atgauti. Vartojimo kreditų gavėjams susidūrus su nemokumu atgaunama apie 75 % investicijų per 3 metų laikotarpį. Pagrindinė priežastis, kodėl fiziniams asmenims pavyksta net ir pavėlavus įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, slypi bendrame paskolos dydyje, kuris fizinio asmens paskolos atveju retai viršija metines pajamas ir labai retai peržengia 10 tūkst. eurų ribą. Tuo tarpu įmonės obligacijas išleidžia milijoninėmis sumomis. Susidūrus su mokumo problemomis joms dažnai nepavyksta net ir pavėluotai atkurti mokumo ir padengti obligacijų nominalia kaina, todėl neretai pasirenkamas bankroto kelias. Taigi nors investicijos į obligacijas yra mažiau rizikingos vertinant nemokumo atvejus, investavus į vartojimo paskolas atgaunama ženkliai didesnė investicijų dalis.
Investicijų grąža
Įvertinant aukščiau pateiktas metines palūkanas, nemokumo procentinius rodiklius ir įvykus nemokumo faktui atgaunamas lėšas, galima nesunkiai suskaičiuoti investicinę grąžą. Investicijos į aukšto pajamingumo obligacijas vidutiniškai atneša 5–7 % metinę grąžą investuojant Baltijos šalyse, o investicijos į vartojimo paskolas per tarpusavio skolinimo platformas – 10–16 % metinę investicijų grąžą. Vartojimo kreditų metinė palūkanų norma turėtų būti apie 9–12 %, t. y., kaip JAV ir Anglijoje, kur tarpusavio skolinimo paslaugos gyvavimas jau peržengė į antrą dešimtmetį. Tiek vidutiniškai turėtų nukristi metinė vartojimo paskolų palūkanų norma tarpusavio skolinimo platformose, kad grąža taptų palyginama su aukšto pajamingumo obligacijų investicine grąža.
Išvados
Knygoje „How to Profit from Peer-to-Peer Lending“ investuotojas į akcijas ir tarpusavio skolinimo paskolas teigia, jog nekenčia žiūrėti, kaip keičiasi akcijų portfelio vertė dėl kasdienių akcijų svyravimų, todėl vis labiau patinka investicijos, kurių vertė tik auga. Investicijomis, kurios „tik auga“, jis vadina investicijas į vartojimo paskolas (tiksliau, jų atitikmenį JAV). Turbūt niekas neabejoja, kad akcijų vertė gali tiek augti, tiek kristi, t. y., vienais metais galite uždirbti, kitais – patirti nuostolių. Obligacijos, vertinant metinį pokytį, yra mažiau volatilios (labiau svyruojančios) ir dažniau atneša teigiamą metinę grąžą, bet neretais atvejais grąža yra ir neigiama. Pavyzdžiui, 2015 metais didžiausias JAV rinkoje prekiaujamas obligacijų fondas „iShares iBoxx $ High Yield Corporate Bond ETF“ patyrė net 5,5 % neigiamą metinę grąžą. Kalbant apie vartojimo paskolas per tarpusavio skolinimo platformas, per 11 metų, kiek pasaulyje egzistuoja ši investavimo forma, negirdėjau nei vieno atvejo, kad bent kiek didesnės Europoje veikiančios tarpusavio skolinimo platformos metinė statistika rodytų bendrą neigiamą investicinę grąžą. Per 2008 metų krizę daugeliui bankų Lietuvoje pavyko uždirbti teigiamą grąžą iš vartojimo paskolų (to nepasakytume apie paskolas įmonėms ar būsto paskolas), todėl galima teigti, kad blogiausiu atveju, esant didesniam ekonomikos nuosmukiui, iš investicijų į vartojimo paskolas galima tikėtis nulinės ar net teigiamos grąžos. Šią riziką investuotojai turi patys įsivertinti prieš investuodami į vartojimo paskolas. Nepaisant daugelio privalumų investavimas į vartojimo paskolas turi vieną didelį minusą – fizinis asmuo per metus vienoje platformoje Lietuvoje negali investuoti daugiau kaip 5 tūkst. eurų į vartojimo paskolas, o juridiniams asmenims investuoti visai uždrausta. Šie įstatymų apribojimai netaikomi užsienio šalyse, todėl vis daugiau Lietuvos gyventojų renkasi investuoti Latvijos, Estijos ar Anglijos platformose, taip „nutekindami“ finansinius išteklius į užsienio platformas ir prisidėdami ne prie Lietuvos, o prie užsienio valstybių ekonomikos augimo. Todėl visi labai laukiame ir tikimės, jog šis apribojimas bus atšauktas Seimo rudens sesijoje su artimiausiu vartojimo kredito įstatymo pakeitimu. Visos pateiktos išvados padarytos remiantis asmenine investavimo patirtimi, publikuotais straipsniais ir atliktais tyrimais apie obligacijų pajamingumą, nemokumo santykį, mokumo atkūrimą Europoje ir Amerikoje bei lyginant jas su investicijomis į skirtingas tarpusavio skolinimo platformas Lietuvoje ir užsienyje.